Rupūžių (Bufonidae) ir tikrųjų varlių (Ranidae) įvairovė bei paplitimas
Varliagyviai yra neatsitiktinai susiję su vandeniu – dauguma rūšių dalį gyvenimo praleidžia vandenyje, o likusią – sausumoje. Šie ektoterminiai gyvūnai dalijami į tris grupes: beuodegiai varliagyviai (Anura) 88% uodeguotieji varliagyviai (Caudata) 9% ir kirmrausos (Gymnophiona) 3%. Įvairių šaltinių duomenimis skaičiuojama iki daugiau nei 6000 varliagyvių rūšių, iš kurių 5414 rūšys priklauso beuodegių varliagyvių būriui, 558 rūšys skaičiuojama uodeguotiesiems varliagyviams ir 172 rūšys kirmrausoms. Nuo 1985 metų rūšių skaičius išaugo 35%. Taigi dar neaišku kiek iš tikro yra varliagyvių rūšių. Vystantis daugumai varliagyvių vandenyje gyvenančios (ir žiaunomis kvėpuojančios) jų lervos virsta sausumoje gyvenančiais (ir deguonį per plaučius gaunančiais) suaugėliais. Dauguma jų gyvena netoli vandens, nors kelios rūšys prisitaikė gyventi šaltyje ir sausroje.
Varliagyviai žemėje egzistuoja labai ilgai apie 300 milijonų metų. Mokslininkų skaičiavimais 43% varliagyvių rūšių nykstančios. Nors vis dar atrandamos naujos varliagyvių rūšys.
Varliagyvių oda yra plika ir lygi, be apsaugančių žvynų ar plaukų. Ji laidi vandeniui, todėl, nors ją ir drėkina daug gleivių liaukų, dauguma varliagyvių nebūdami drėgnoje vietoje greit išdžiūsta. Visų varliagyvių odoje yra nuodų liaukų, kurių išskyros plėšrūnams yra nuodingos ar bjauraus skonio. Paprastai odoje yra daug pigmentų ląstelių. Daugelis varliagyvių yra ryškių spalvų. Tai būdingiausia nuodingoms rūšims, kurių ryškiaspalviai odos raštai yra įspėjimas. Daugelis varliagyvių kvėpuoja per odą, o tai reiškia, kad ji visą laiką turi išlikti drėgna. Šis reiškinys taip pat riboja paplitimą ir varliagyvių dydį, nes, kad įsiurbtų pakankamai deguonies, jie turi išlaikyti didelį paviršiaus ploto ir kūno tūrio santykį.
Rupūžės (Bufonidae) – beuodegių varliagyvių (Anura) šeima. Dauguma visai neturi dantų. Akių vyzdys horizontalus. Galvos šonuose už akių dvi stambios išpūstos nuodų liaukos – lparotidai. Oda rauplėta ar karpota. Joje taip pat yra liaukų, išskiriančių nuodingą skystį. Užpakalinės kojos trumpesnės negu varlių, todėl rupūžių šuoliukai trumpi. Rupūžių dydis varijuoja nuo 2 iki 35 cm. Rupūžės geriausiai atpažįstamos iš storos ir karpotos odos.
Paplitusios visuose žemynuose. Aktyvios daugiausia prietemoje ir naktį. Dieną slapstosi duobėse, urveliuose, po akmenimis arba užsikasa į žemę. Veisimosi metu gyvena vandenyje, kitu laiku - dažniausiai sausumoje. Sunaikina daug žemės ūkio kultūrų kenkėjų. Bufonidae šeimai priklauso 26 gentys. Daugiau nei pusė rūšių priklauso genčiai Bufo. Rupūžės yra kosmopolitai, išskyrus Madagaskarą, Okeaniją ir Šiaurinėje Australijos dalyje esančias salas.
Rupūžės ypatingos tarp beuodegių varliagyvių tuo, kad turi Biderio organą, rudimentinę kiaušidę, kuri išsivysto į sėklidę pas patinus. Biderio organas gyvybingas ir pas suaugusius patinus, todėl konstatuojama kaip pedomorfozė (Pedomorfozė – lervos stadijai būdingų požymių išlikimas individui suaugus). Karpuotos odos liaukos, ypač paausinės liaukos, charakteringos rupūžėms, kurios dažniausia yra nuodingos, naudojamos savigynai. Nuodai dažniausia yra peptidai, pvz.: tetradoksinas, gentyje Atelopus, arba lipofiliniai alkaloidai, kurie buvo rasti Dendrobatidae taip pat ir Melanophryniscus gentyje. Dauguma rupūžių gyvena sausumoje, nors kai kurie gyvena vandenyje, keletas rūšių gyvena medžiuose.
Šeimoje yra daugiau nei 450 rūšių. Lietuvoje gyvena 3 rūšių rupūžės, priklausančios vienai rupūžių (Bufo) genčiai.
• Nendrinė rupūžė (Bufo calamita). (įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą).
• Pilkoji rupūžė (Bufo bufo).
• Žalioji rupūžė (Bufo viridis)
Gentys priklausančios Bufonidae šeimai:
1. Gentis Ansonia
2. Gentis Atelopus
3. Gentis Bufo
4. Gentis Capensibufo
5. Gentis Crepidophryne
6. Gentis Dendrophryniscus
7. Gentis Didynamipus
8. Gentis Frostius
9. Gentis Laurentophryne
10. Gentis Leptophryne
11. Gentis Melanophryniscus
12. Gentis Mertensophryne
13. Gentis Nectophrynoides
14. Gentis Nimbaphrynoides
15. Gentis Oreophrynella
16. Gentis Osornophryne
17. Gentis Pedostibes
18. Gentis Pelophryne
19. Gentis Peltophryne
20. Gentis Pseudobufo
21. Gentis Rhamphophryne
22. Gentis Werneria
23. Gentis Wolterstorffina
Sutinkamų Bufonidae šeimos atstovų paplitimas.
Bufo marinus - Rupūžė aga
Rupūžės ilgis siekia 25 cm, gyvena daugiausia sausumoje. Paplitusi Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikoje, introdukuota Australijoje ir kitur.
Aga yra didžiausia rupūžė pasaulyje. Ji stambaus sudėjimo, kieta, karpota oda, kurią liečiant atrodo lyg tikra. Galva masyvi, su kaulinėmis keteromis virš akių ir ryškiomis paausio liaukomis, pavojaus metu išskiriančiomis pienišką, nuodingą skystį. Ji visada alkana, dažniausiai minta skruzdėlėmis termitais, ir vabalais, ėda ir kitus vabzdžius, bestuburius ir varles. Paprastai gyvena pavieniui, įskyrus dauginimosi sezoną. Patelės didesnės už patinus.
Agos buvo specialiai įvežtos į kai kurias šalis. Tikėtasi, kad jos išnaikins vabzdžius – cukranendrių plantacijų kenkėjus. Tačiau po introdukcijos rupūžių skaičius labai išaugo, kad agos dabar laikomos rimtomis kenkėjomis. Jos stipriai paveikė vietines varlių ir rupūžių rūšis (su kuriomis gali konkuruoti, dėl slėptuvių ir dauginimosi vietų) bei kitus gyvūnus. Buvo bandoma reguliuoti šių rupūžių paplitimą. Tačiau jų skaičius nemažėja.
Bufoteninas – toksinas produkuojamas rupūžės aga, naudojamas kaip afrodiziakas, Kinijoje jis naudojamas kaip vaistas širdies ritmui reguliuoti. Taip pat naudojamas Pietų Amerikos indėnų strėlėms apnuodyti, dar toksinas naudojamas kaip narkotikas (žmonėms). Natūralios agos buveinės, prieš įsikišant žmonėms, buvo subtropiniai miškai, prie gėlo vandens, buvo randama atogrąžų miškuose. Dabar rupūžė randama daugelyje buveinių: soduose, sodybose, griuvėsiuose, šalia tvenkinių ir t.t. rupūžės pakančios druskingumui, šių rupūžių buožgalviai buvo rasti metrus nutolę į atvirą vandenyną.
Bufo marinus
Bufo marinus paplitimas (juodai – natūralus, pilkai – introdukuotas)