Keliaudami po svečias šalis paprastai stengiamės gauti kuo daugiau informacijos apie tenykščius lankytinus objektus ir žūtbūt juose pabuvoti. Tačiau nepagalvojame, kad daug ką įdomaus galime išvysti ir sužinoti visai čia pat. Viena tokių vietų - pačioje miesto širdyje, Laisvės alėjoje, įsikūręs Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Tiesa, lankytojų stygiumi jis nesiskundžia – į muziejų nuolat plūsta moksleivių ekskursijos iš visos Lietuvos. Tačiau ir suaugusiesiems jame apsilankyti tikrai verta. Ir netgi ne vieną ir ne du kartus, nes apžiūrėti bei įsidėmėti visus 14 tūkst. eksponatų vienu kartu vargu ar būtų įmanoma. Be to, muziejuje vyksta parodos, jis nuolat pasipildo naujomis ekspozicijomis. Naujausia jų – stendas su pasienio muitinėje konfiskuotais mūsų tautiečių bandytais įsivežti iš saugomų gyvūnų odos, kailio, ragų ar ilčių pagamintais gaminiais – rankinėmis, batais ar suvenyrais.
Pirmieji eksponatai atkeliavo vežimu
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Grigonis pasakoja, kad muziejaus įkūrimas ir pirmieji jo veiklos dešimtmečiai neatsiejamai susiję su paties Tado Ivanausko – žymiojo mūsų gamtininko - vardu. Iki šiol tebesaugomus pirmuosius eksponatus, datuojamus 1860 m., Tadas Ivanauskas į Lietuvą atsivežė iš savo gimtinės - Lebiotkos dvaro, buvusio etninėse lietuvių žemėse, o dabar - Baltarusijos teritorijoje, Lydos apskrityje. Anuomet dvaruose buvo madinga kolekcionuoti medžioklės trofėjus ir augalus. Lebiodkos dvaro vadinamojo „paukščių kambario” rinkinius sudarė paukščių ir žvėrelių iškamšos, augalų herbarai, konservuoti anatominiai gyvūnų preparatai. Juos savo rankomis pagamino gamtininko tėvas Leonardas Ivanauskas.
- L. Ivanauskas pagal specialybę buvo tiltų inžinierius. Tačiau kartu ir medžiotojas bei gamtos mylėtojas, - pasakoja R. Grigonis. Lebiotką užėmus bolševikams, T. Ivanauskas su žmona Honorata kolekciją susikrovė į vežimą ir išvyko kurti lietuviškos mokyklos Pietryčių Lietuvoje, Musteikoje. Šį kraštą okupavus lenkams ir Ivanauskai, ir jų kolekcija galiausiai atsidūrė Kaune. Čia 1919 m. T. Ivanausko iniciatyva buvo atidaryta Gamtos tyrimo stotis, kurios pagrindu ir tapo eksponatai iš Baltarusijos.
- Šiandien belieka stebėtis, koks tuo metu didžiulis buvo tautos dvasinis pakilimas, kaip jauna, neturtinga Lietuvos valstybė rado savyje jėgų kurti universitetą, steigti muziejus, kultūrines organizacijas. Žmonės vadovavosi kitokiomis vertybėmis. Unikalus reiškinys lėšas skirti kultūros židiniams remti, kai pinigų stigo kur kas buitiškesniems dalykams, - kalba pašnekovas. Pasak jo, unikali buvo ir T. Ivanausko 1931 m. suorganizuota ekspedicija į Braziliją. - Mes vėliau nieko panašaus pakartoti, deja, nesugebėjome, o T. Ivanausko vadovaujama keturių žmonių grupė nuplaukė laivu į Pietų Ameriką, net tris mėnesius keliavo po džiungles ir parvežė muziejui neįkainojamų eksponatų, - aiškina R. Grigonis. T. Ivanauskas buvo ne tik gamtos žinovas teoretikas, bet ir nagingas praktikas. Dar 1910 m., studijuodamas Peterburge, jis buvo įkūręs Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom”, gamino zoologijos, botanikos, anatomijos preparatus. Todėl nereikėtų stebėtis, jog jo rankomis pagamintos paukščių ir žvėrių iškamšos iš Brazilijos puikiausiai sulaukė ir mūsų dienų.
- Gerai preparuoti žinduoliai ar paukščiai gali išsilaikyti kelis šimtus metų. Mumijos „gyvuoja“ ir tūkstantmečius, o juk jos taip pat yra organinės kilmės, - kalba ketvirtį amžiaus šiame muziejuje dirbantis R. Grigonis.
Kiekvienas egzempliorius yra neįkainojamas
Ne viename pasaulio gamtos muziejuje lankęsis pašnekovas pripažįsta, kad mūsiškis Zoologijos muziejus negali lygintis su analogiškomis tų valstybių, kurios valdė kolonijas, ekspozicijomis. - Iš užkariautų kraštų į namus buvo beatodairiškai vežama viskas, kas įmanoma. Tad mūsų muziejus atitinka Lietuvos mastelius ir galimybes. Tačiau 215 tūkst. fonduose saugomų egzempliorių yra gana solidu. - Kaip vis griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams muziejus naujais eksponatais pasipildo šiuo metu? - Buvo metas, kai muziejuje turėjome keletą šautuvų ir vykdavome į medžiokles. Šiandien to jau nebėra. Tačiau didžiąją dalį bestuburių ir dabar gamtoje susirenka patys muziejaus specialistai, nes tai, ką mato lankytojai yra tik mūsų veiklos ledkalnio viršūnė. Muziejininkai nuolat dirba mokslinį darbą, rašomos ir ginamos mokslinės disertacijos, kasmet rengiamos tęstinės ekspedicijos, vykdoma stebėsena, fiksuojami Lietuvos faunos rūšinės sudėties pokyčiai. Muziejininkų darbas neapsiriboja eksponatų rinkimu, gamyba ir eksponavimu. Ornitologai fiksuoja jūrinio erelio populiaciją, kelia šiems paukščiams dirbtinius lizdus, skaičiuoja esamus. Žinduolininkai kelia inkilus miegapelėms, vabzdžių specialistai entomologai stebi vienintelę Lietuvoje cikadų populiaciją Kauno r. Jiesios draustinyje, - vardija R. Grigonis.
Dalis eksponatų į muziejų atkeliauja iš Lietuvos zoologijos sodo, Klaipėdos jūrų muziejaus. Kita dalis perkama arba gaunama dovanų iš kolekcininkų. Koks muziejaus eksponatas yra vertingiausias? R. Grigonis nedvejodamas teigia, kad žiūrint iš istorinių pozicijų kaip muziejinė vertybė brangiausi yra senieji XIX a. rinkiniai. Savaip vertingi ir muziejuje sukaupti eksponatai - Tarptautinės raudonosios knygos atstovai. - Šie gyvūnai dabar niekur pasaulyje nerenkami ir nemedžiojami. Todėl muziejai niekada jais nepasipildys, išskyrus nebent tuos atvejus, jei toks gyvūnas kristų nelaisvėje. Stuburinių sektoriuje džiaugiamės retu, į Raudonąją knygą įrašytu stumbru. Šią žinduolių rūšį pavyko išgelbėti iš pražūties vien todėl, kad vienas kitas stumbras dar gyveno zoologijos soduose. Nors savo kūno masteliais stumbrams toli gražu neprilygsta, tačiau ne mažiau vertingomis laikomos ir į Raudonąją knygą įrašytos miegapelės, kelių rūšių šikšnosparniai. Džiaugiamės, kad pavyko įsigyti ir delfiną, kuris buvo rastas negyvas išmestas į Baltijos jūros pakrantę, - vardija pašnekovas.
Muziejuje jau seniai sukaupta visų stuburinių Lietuvos gyvūnų atstovų kolekcija. Tuo tarpu bestuburių kasmet atrandama vis naujų. Muziejininko pastebėjimu, pastebima ir klimato atšilimo įtaka gyvajam pasauliui. - Lietuvoje daugėja pietinių rūšių paukščių. Tarkime, baltasis garnys, kormoranas kažkada mums buvo egzotika. Dabar kormoranas – nemažai rūpesčių gamtininkams keliantis žaladarys, - su šypsena kalba pašnekovas.
Pasak jo, palyginti su kitomis Europos šalimis, kur masiškai sukultūrinti laukai ir miškai, Lietuva yra labai turtinga, nes pas mus tebėra ir natūralių užliejamųjų pievų, ir senųjų girių, maitinančių ne tik gyvąją gamtą, bet ir eksponatais papildančių muziejų.
Taksidermistas – specialybė be diplomo
Siekiant, kad eksponatai muziejuje išsilaikytų kuo ilgiau, čia patekusių gyvūnų iškamšos gaminamos pagal skirtingas ir labai sudėtingas technologijas. Padaryti paukščio ir žinduolio iškamšą – skirtingi dalykai. Pirmiausia nuo bet kurio gyvūno nulupama oda, ji mechaniškai nuvaloma ir išploninama. Tarkime, begemoto oda yra 5 cm storio, o ji turi būti nuskutama iki kelių milimetrų. Po to oda chemiškai apdorojama, išrauginama ir konservuojama. Gaminant smulkaus žinduolio ar paukščio iškamšą imama stipri ašinė viela, prie kurios tvirtinami sparnų ir kojų kaulai. Formuojama gyvūno laikysena, „charakteris“ , vidus prikemšamas vatalino. Stambių gyvūnų iškamšų gamybos technologija kito-kia – nulipdoma anatomiškai tiksli skulptūra iš molio. Vėliau dalimis gaminamos atliejos, jos suklijuojamos ir figūra aptempiama išdirbtu kailiu. - Šiuo metu pasaulyje yra daug firmų, gaminančių muliažus, kuriuos galima „apvilkti“ dirbtiniu kailiu. Tačiau tokių tiražuotų eksponatų vengiame, nes jie neįdomūs – tokios pačios išraiškos, stovintį tokia pačia poza egzempliorių gali išvysti daugelyje muziejų. Savo mažųjų lankytojų džiaugsmui esame įsigiję tik tokį „dirbtinį“ drambliuką, - kalba pašnekovas.
Naujų eksponatų gamyba muziejuje užsiima septyni specialistai taksidermistai. - Lietuvoje šių meistrų nerengia nė viena mokykla. O ir visame pasaulyje tokių mokyklų labai mažai. Tadas Ivanauskas šio meno paslapčių pats išmokė savus laborantus, šie vėliau parengė naują pamainą. Mūsų muziejuje taksidermistai dirba po 30-40 m. Šis darbas reikalauja labai plataus spektro žinių - chemijos, anatomijos, techninių dalykų išmanymo, meninių gabumų. Be abejo, darbas kūrybingas, įdomus. Tačiau gerai, jei į muziejų patenka ką tik kritęs gyvūnas. O jeigu jis pagulėjęs kelis mėnesius, apgedęs, o vis tiek norisi išsaugoti bent jo kaukolę? Iškamšos gamyba užtrunka keletą mėnesių. Tokio darbo žmogus negali dirbti neatsitraukdamas 8 val., nes tai kūrybinis procesas, reikalaujantis ir meninio įkvėpimo, - neabejodamas kalba direktoriaus pavaduotojas.
- Šiuo metu mažiausiai turime jūros žinduolių. Norėtume kurio nors iš bangininių gyvūnų. Bet vienas banginis užgožtų visą mūsų erdvę. Tačiau drambliui vietos tikrai rastume, - su šypsena sako R. Grigonis. Ir paaiškina, kad muziejus mielai priims į savo fondus dovanotą bet kokios rūšies atstovą. Net ir šerną, kurių stygiumi Lietuva šiuo metu tikrai nesiskundžia. - Moksliniu aspektu ir šerno kaukolė gali būti labai įdomi, nes ji leidžia stebėti, kaip mutuoja, kinta šių žvėrių populiacija, geografinis paplitimas. Gaila, kad nepavyko susitarti dėl kainos ir iš ūkininko įsigyti dirvoje rastos raganosio kaukolės. Tai būtų puikus įrodymas, kad prieš 40 tūkst. metų raganosiai mūsų krašte gyveno. Džiaugiamės, kad turime vertingų Jiesios atodangose ir Vilniaus apylinkėse rastų mamutų, gyvenusių prieš 12–40 tūkst. metų, skeletų fragmentų. Taip pat galime didžiuotis tauro kaukolėmis. Šie gyvūnai išnyko XVII a., nes, matyt, Lietuvos didikų buvo aktyviai medžiojami, – pasakoja R.Grigonis.
- Paklaustas, kiek gyvūnų ar paukščių iškamšos toleruotinos namų interjere, pašnekovas teigia, jog tai gali būti priimtina medžiotojų ar žvejų namuose, kuriems trofėjai primena išgyventas emocijas. Tuo tarpu ant televizoriaus stovinti vieniša erelio iškamša – banalus prasto skonio ženklas.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
