Mėsėdžiai ąsoteniai - grobuonys, ar natūralios mažiems miško gyvūnams skirtos išvietės?
Gamtininkų tarpe dar ir dabar sklando kalbos, jog gigantiški Nepenthes šeimos mėsėdžiai augalai - ąsoteniai - maitinasi smulkiais graužikais. Borneo saloje aptinkami ąsoteniai yra tokie dideli, jog juose gali tilpti net pora litrų skysčio. Tačiau mėsėdžių augalų ekspertas Charles'as Clarke'as iškėlė radikaliai naują idėją.
Tyrinėtojas teigia, jog per visą savo praktiką jam neteko aptikti nors vieno ąsotenio, kurio viduje būtų sugautas koks nors graužikas. Tačiau viduje dažnai pasitaikydavo kiek kitoks radinys - medžiuose gyvenančių kirstukų išmatos. Tuo remdamasis Clarke'as kartu su kitais Malaizijoje dirbusiais kolegomis iškėlė naują teoriją apie Nepenthes augalų funkcionavimą. Atsidaranti ąsotenio anga yra panašaus dydžio kaip ir pats kirstukas, tačiau fiziškai to nepakanka, kad augalas galėtų suvirškinti tokio dydžio graužiką. Vietoj to augalo liaukos išskiria lipnų ir saldų nektarą, kuris naudojamas kaip priemonė privilioti šiuos gyvūnus. Šiems besimaitinant, augalas surenka visas "svečių" išskyras, kurios veikia kaip trąšos pačiam augalui. Atradimą autoriai aprašė žurnale "New Phytologist" publikuotame moksliniame straipsnyje.
"Ši ąsotenių rūšis žymi tuo, jog jie gali savyje uždaryti smulkius graužikus. Tačiau juos aš stebiu jau nuo 1987 metų, ir nei karto ąsočio viduje neradau sugautos kokios nors smulkios pelės ar žiurkės", teigia Selangor (Malaizija) Monash universiteto mėsėdžių augalų ekspertas Charles'as Clarke'as. "Tai man sukėlė abejonių: jei augalas yra toks didelis, kad viduje gali tilpti žiurkė, tačiau tokie laimikiai yra labai labai reti, ar yra kokia nors kita priežastis, dėl kurios jie galėjo evoliucionuoti iki tokio didelio dydžio?".
Norėdamas tai išsiaiškinti, Clarke'as su savo kolegomis Lijin Chin ir Jonathan'u Moran'u pradėjo stebėti tuose pačiuose miškuose kartu su N. rajah augalais gyvenančius kirstukus. Tokios taktikos mokslininkai ėmėsi tada, kai jie nustatė, jog medlaipiai kirstukai šiuose natūraliuose "ąsočiuose" kartas nuo karto palikdavo savo išmatų. "Staiga mes supratome, jog tarp ąsotenių ir medlaipių kirstukų esama savotiškos bendradarbiavimo", sako Clarke'as.
N. rapah ąsoteniai turi didelio skersmens angas ir jas dengiančius gaubtos formos lapus. "Dangčiai angos atžvilgiu paprastai būna atverti 90 laipsnių kampu, o vidinis jų paviršius yra padengtas didelį kiekį lipnaus ir saldaus nektaro išskiriančiomis liaukomis. Svarbu tai, jog atstumas nuo ąsotenio angos ir liaukų yra toks pats, kaip ir paties kirstuko ilgis. Toks pats dėsningumas galioja ir dar dviems didelių mėsėdžių augalų rūšims - N. lowii ir N. macrophylla.
"Kirstukai, norėdami pasiekti ir pasmaguriauti šiomis išskyromis, turi užsilipti ant ąsotenių ir pasisukti taip, kad jie visu savo kūnų atsiduria virš ąsočio angos", aiškina Clarke'as. Medlaipiams kirstukams taip pat būdinga tai, jog tuštindamiesi jie žymi savo maitinimosi teritoriją. Tai leidžia daryti prielaidą, jog "mėsedžiai augalai" sukūrė savitarpio ryšį su kirstukais. Kirstukai gauna nektaro, kuris yra vertingas maistiniu požiūriu, o mainais augalai sugauna ir absorbuoja šių gyvūnų išmatas, kurios yra esminis augalui reikalingo azoto šaltinis. Tyrinėta ąsotenių rūšis taip pat gyvena aukštumose, kur vabzdžių ir kitų nariuotakojų yra mažiau nei žemumose. Paprastai mėsėdžiai augalai azoto gauna virškindami šiuos sutvėrimus, bet kai jų kiekis yra mažesnis, jie priversti ieškoti kitų prasimaitinimo būdų.
"Nuo N. rajah atradimo praėjo 150 metų, ir mes galiausiai radome paaiškinimą, kodėl didžiausias pasaulyje mėsėdis augalas išauga iki tokio dydžio", sako Clarke'as. Jo manymu, mokslininkams dar reikia daug ką išsiaiškinti apie tokių augalų įpročius. Tyrinėtojų manymu, panašiu būdu maitinasi ir kitos aukštumose gyvenančių ąsotenių rūšys, tokios kaip N. ephippiata ir vos pernai atrasta N. attenboroughii. Kai kuriuose žemumose augančiuose ąsoteniuose perėti mėgsta šikšnosparniai, tad tai leidžia manyti, jog augalai minta ir kitų gyvūnų išskyromis.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
