Panevėžio pataisos namų direktoriaus kabinete - vorai ir gyvatė
Užsukę į Panevėžio pataisos namų direktoriaus Edvardo Norvaišos kabinetą galite kiek nustebti. Jei – ne gyvate, susirangiusia kokioj šiltoj vietoj ar kilimu ropojančiu voru, tai bent oaze ant palangės. Edvardas Norvaišas sako, kad egzotiškais augintiniais domisi jau seniai. Kadangi nuo pat mažens daug laiko praleisdavo gamtoje, jis apskritai pamilo visus gyvūnus, augalus. Juolab kad dviems vorams bei karališkajam pitonui ypatingos priežiūros nereikia: pamaitini kartą per savaitę (gyvatę dar reikia ir nuprausti), ir viskas. Tiesa, jiems svarbiausia – patogios gyvenimo sąlygos, tai yra, būstas. Bet kodėl patinka būtent ropliai? Ar dėl to, kad Lietuva tik angimis, žalčiais ir naminiais vorais pasigirti gali?
Edvardas Norvaišas patikina, kad sodyboje laiko ir „normalių“ gyvūnų: be trijų šernų turi dar tris šunis ir dvi kates. Tačiau jis tuoj pat paaiškina, kodėl jo kabinete vietoj akvariumo – du terariumai su voru ir gyvate: „Man patinka stebėti, kaip gyvena kiek kitokie Žemės gyviai. Vieniems jie kelia fobiją, kitiems – simpatiją. Čia kiekvieno skonio reikalas.“ Paklaustas, kad galbūt jie yra ne tiek augintiniai, kiek savotiška puošmena, Edvardas Norvaišas šypteli: „Iš dalies – taip. Juk jie didelės priežiūros nereikalauja, užtenka penkias minutes nugvelbti iš pietų pertraukos.“
Tačiau, pasirodo, kad domėjimasis egzotiškais gyviais – ne vienintelis Pataisos namų direktoriaus hobis. Edvardas Norvaišas taip pat mėgsta žvejoti ir medžioti. Tiesa, prasitaria, kad ne dažnai ką sumedžioja, bet ne laimikis jam svarbiausia, o buvimas gamtoje. O šernai? Gal tai gyvas laimikis?„Du šernus pirkau iš vieno žmogaus, norėdamas įsitikinti skaityta informacija. Ar žinojote, kad šernų uoslė yra 300 kartus geresnė nei šuns? O vieną radau sužeistą, paprašė pagloboti – neatsisakiau“, – atsakė jis. Pasirodo, tie šernai ir vardus turi, ir pašaukus ateina. Nors pašnekovas sakė, kad tai labiau pravardės, nei vardai. Sužeistąją (na, dabar jau sveiką) jis vadina Coliuke. Kitiems davė kiek šmaikštesnes pravardes: Keksas ir Spurga. „Aplinkiniams visai nekeista nei dėl vorų, nei dėl šernų. Draugai, kai aplanko mane sodyboj, dažnai prašo juos parodyt“, – šyptelėjo pašnekovas.
Edvardas Norvaišas užsimena, kad atsisukęs į terariumus, kuriuose gyvena voras ir karališkasis pitonas, nusiramina, atitrūksta nuo darbų. Tad klausiu: „Gal tai keistoka terapija?“ „Na, savotiškai taip. Malonu į juos žiūrėti, o rūpinimasis neilgai užtrunka. Ne tiek, kiek tų „įprastų“ naminių gyvūnų. Tai galima laikyti dideliu pliusu. Be to, pavyzdžiui, tarantulos gali išgyventi beveik 30 metų. Manajam, kurį auginu namuose, jau 5-eri.“ Bet viskas prasidėjo ne taip jau ir laimingai: „Pirmąjį vorą man padovanojo draugas iš Klaipėdos. Tai buvo tikrai labai originali dovana... Tik šildytuvas staiga sugedo ir jį perkaitino. Sirgo dvi savaites ir nebeatsigavo... Kitą vorą jau nusipirkau pats.“ Pataisos namų direktorius sutinka, kad planuoja įsigyti dar vieną roplį: „Norėčiau skorpiono. Jeigu būtų galimybė. Krokodilą? Vonioj? Žinau, kad kai kurie augina juos mėsai. Oda tinka rankinėms siūti.“ Netikėtai pašnekovas pritilo. Pamąstęs paklausė: „O kaip priversi moteris nešioti dirbtinius kailinius ar netikros odos rankines? Tai neįmanoma, kaip ir priversti jas neieškoti svetimų vyrų.“
Jooo...matosi, kad zhurnaliugos visur vienodi - <Jei – ne gyvate, susirangiusia kokioj šiltoj vietoj ar kilimu ropojančiu voru...>; <...pavyzdžiui, tarantulos gali išgyventi...> Rasho nezhinodami ka rasho.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
