Brazilijoje gyvenančios skruzdėlės Forelius pusillus kiekvieną naktį demonstruoja pasiaukojimą, iki šiol nežinotą mokslui. Temstant šių skruzdėlių kolonija smėliu užlipdo visus įėjimus į lizdą, ir kelios skruzdėlės pasilieka lauke užbaigti darbo. Negalėdamos grįžti vidun, jos miršta iki kito ryto. Bendruomeninių vabzdžių aukojimasis kolonijos labui yra gerai žinomas: įgėlus bitei, vapsvai ar skruzdėlei, kartu su geluonimi pasilieka ir dalis vidaus organų. Tačiau iki šiol buvo manoma, kad savižudiškas misijas šie vabzdžiai surengia tik kilus realiam pavojui.
Krokuvos Žemės ūkio universiteto elgesio ekologas Adamas Tofilskis su kolegomis kartą tyrinėjo, kaip F. Pusillus skruzdėlės paskleidžia smėlio grūdelius cukranendrių lauke Brazilijoje, ir pastebėjo, kad atėjus nakčiai keliolika vabzdžių liko šalia sandariai užkimštų lizdų. Šios skruzdėlės orientacijos praradusios nebuvo: jos apgalvotai padėjo įslaptinti įėjimus, beveik valandą nešiodamos ir grūsdamos smėlio grūdelius į skyles, kol jos tapdavo neatskiriamos nuo aplinkos.
Atėjus rytui ir įėjimams į lizdą vėl atsivėrus, šių darbininkių niekur nesimatė. Kur jos dingo, mokslininkai išsiaiškino likusias skruzdėles sumetę į platiko dubenį: tik 6 iš 23 vabzdžių išgyveno per naktį. Tai rodo, kad vakarinė pagalba kolonijai yra savižudiška.
„Daugiatūkstantinėje kolonijoje kas vakarą prarasti keletą darbininkių tam, kad būtų padidintas lizdo saugumas, yra racionalu natūraliosios atrankos požiūriu“, – sako Didžiosios Britanijos Sasekso universiteto vabzdžių biologas Francis Ratnieksas. Nuo ko skruzdėlės saugo savo lizdus, lieka mįslė. Mokslininkai spėja, kad jos slepiasi nuo didelių keliaujančių plėšriųjų skruzdėlių kolonijų, kurios savo kelyje suėda visa, kas gyva.
