Karštose dykumose gyvūnai vandens turi gauti bet kokiu įmanomu būdu. Atlikus naują tyrimą nustatytas vienas keisčiausių būdų prisitaikyti prie atšiaurių gamtos sąlygų. Tam tikrų roplių tarpuose tarp žvynų yra tinklas mažučių kanalėlių, kurie gali sutraukti vandenį nuo žemės (ar ant nugaros krentančių lietaus lašų) ir pergabenti jį į gyvūno burną, praneša sciencenow.org. Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį įtarė, kad dykumų driežai lietaus vandenį gali rinkti per savo odą. Pavyzdžiui, Australijos Spygliuotasis velnias (Moloch horridus) po lietaus trinasi pilvu į drėgną smėlį. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje mokslininkai šį roplį įdėjo į seklų indą su šiek tiek vandens ir pastebėjo, kad netrukus visas gyvūnas atrodė šlapias. „Iš pradžių buvo manoma, kad driežai tiesiog įsisavina vandenį per odą“, - sakė Amerikos Gamtos istorijos muziejaus Pietvakarių tyrimų stoties biologas Wade‘as Sherbrooke‘as, dirbantis Australijoje.
Bet paaiškėjo, kad taip nėra. Skirtingai nei vandenį praleidžianti amfibijų oda, roplių oda neįkainojamą vandenį saugo organizme, teigia W.Sherbrooke‘as. Taigi, kokiu būdu ropliai gabena vandenį? Vėlesni tyrimai vertė manyti, kad vanduo kažkokiu būdu keliauja „žvynų tvirtinimosi vietomis“ tarp žvynų. Atliekant naują tyrimą W.Sherbrooke‘as ir jo kolegos naudojo šviesos ir elektroninį mikroskopus, kuriais buvo detaliau tiriamos žvynų prisijungimo vietos. Mokslininkai nustatė, kad prisijungimo vietose yra į vamzdelius panašių kanalų, kurių plotis yra apie 1-2 žmogaus plauko skersmenis – tai yra geras dydis norint panaudoti kapiliarines jėgas vandeniui transportuoti.
Toks kanalėlių tinklas dengia visą spygliuotųjų velnių kūną ir panašu, kad vanduo šiuo tinklu keliauja į vietą netoli roplio burnos šono. Mokslininkai nustatė, kad panašią vandentiekio sistemą turi ir Teksaso raguotieji driežai (Phrynosoma cornutum), bet neturi septynios giminingos driežų rūšys. Tyrimo rezultatai publikuojami leidinyje „Zoomorphology“. „Tai tikrai įdomus mokslinis darbas. Taip savo vietoje atsidūrė viena iš didesnių trūkstamų detalių, paaiškinančių, kaip veikia šis odos kanalų tinklas“, - sakė Konektikuto universiteto (JAV) evoliucinės biologijos specialistas Kurtas Schwenkas. Pasak jo, dabar dar liko paaiškinti kaip driežai priverčia vandenį tekėti jiems reikiama kryptimi. Jis sakė, kad abiejų rūšių atstovai nuolat kartoja tam tikrus liežuvio judesius, kurie gali būti kaip nors su tuo susiję – galbūt šias judesiais į burną perkeliamas vienas kitas lašas vandens todėl iš odos kanalų sistemos atiteka vandens užimančio išgertojo vandens vietą. Tačiau tikslus driežų gėrimo mechanizmas vis dar yra paslaptis.
