Jei norite apsaugoti žmones nuo maliarijos, tai reikia, kad šios ligos neperneštų uodai. Tai yra įdomus požiūris į ligos prevenciją, bet apie jį kalbėti lengviau nei jį realizuoti. Laukinėje gamtoje maliarijai atsparūs uodai yra prasčiau prisitaikę gyvenimui nei jų maliarijai neatsparūs giminaičiai. Tačiau neseniai genetinės inžinerijos metodais sukurtas uodas, kuris turėtų kovoti su šia liga. Naujo tyrimo duomenimis, genetiškai modifikuotas uodas nemodifikuotus uodus aplenkia mintant maliarija užkrėstu krauju. Jei tyrimo rezultatai bus patvirtinti, tuomet padidės tikimybė pakeisti ištisas ligai jautrių uodų populiacijas ligai atspariais uodais. Po to, kai uodai įkanda maliarijos nešiotojui, ligą sukeliantis parazitas vabzdžio organizme proliferuojasi ir pasirengia užkrėsti kitą žmogų. Sirgti maliarija visai nelinksma ir galima būtų manyti, kad turėjo išsivystyti natūralūs uodų apsaugos nuo šios ligos mechanizmai. Bet atlikus kelis tyrimus nustatyta, kad uodai, kurių organizmai gali natūraliai apsisaugoti nuo maliarijos, yra silpnesni už tuos vabzdžius, kurie pasirinko gyventi su parazitais. Dabar yra priežastis džiaugtis. Prieš keletą metų medicinos entomologų grupė iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV) sukūrė graužikus geliančio Anopheles stephensi uodo atmainą, kurios organizme yra genas SM1, suteikiantis atsparumą graužikų maliarijos sukėlėjui Plasmodium berghei. Naujo tyrimo, praėjusią savaitę publikuoto „Proceedings of the National Academy of Sciences“ tinklalapyje, autoriai atliko eksperimentus, kurių metu 250 tokių uodų buvo patalpinti į vieną erdvę su 250 laukinių giminaičių, jiems buvo leista maitinti maliarija sergančių pelių krauju.
Atsparūs uodai gyveno ilgiau ir padėjo daugiau kiaušinėlių nei parazitą pernešantys uodai, o po devynių kartų jau apie 70 proc. bendros uodų populiacijos buvo atsparūs infekcijai. Mokslininkai mano, kad SM1 geno turėjimas yra energijos atžvilgiu efektyvesnė apsauga už bet kokią natūraliai atsiradusią apsaugą nuo infekcijos.
Visgi aiškus atsparumo teikiamas pranašumas gali būti nepakankamas, kad genas išplistų populiacijose gamtoje, kur užkrėsti būna ne visi uodai, teigia vienas iš tyrimo autorių Jasonas Rasgonas. Visgi, jo teigimu, tyrimas pirmą kartą parodo, kad natūrali atranka gali būti ne žalinga, o naudinga genetinės inžinerijos būdu sukurtiems vabzdžiams. O uodai su SM1 genu galėtų saugoti teritorijas, kuriose jie paplitę, nuo maliarijos po to, kai liga iš jos pasišalina dėl lovos tinklelių, vaistų ar ateities vakcinų, mano mokslininkas. Wageningen universiteto (Olandija) entomologas Bartas Knolsas įspėja, kad laboratorinė aplinka labai skiriasi nuo laukinės gamtos, kur yra daug kitų veiksnių, nuo kurių priklauso vabzdžio gebėjimas išgyventi. Be to, tai kas veikia su pelių maliarija, gali negalioti žmonių maliarijos atveju. Visgi „labai smagu“ matyti atvejį, kuomet laboratorijoje sukurti uodai iš tikrųjų turi evoliucinį pranašumą, sakė Minesotos universiteto (JAV) mokslininkas Kennethas Vernickas.
Po to, kai uodai įkanda maliarijos nešiotojui, ligą sukeliantis parazitas vabzdžio organizme proliferuojasi ir pasirengia užkrėsti kitą žmogų. Sirgti maliarija visai nelinksma ir galima būtų manyti, kad turėjo išsivystyti natūralūs uodų apsaugos nuo šios ligos mechanizmai. Bet atlikus kelis tyrimus nustatyta, kad uodai, kurių organizmai gali natūraliai apsisaugoti nuo maliarijos, yra silpnesni už tuos vabzdžius, kurie pasirinko gyventi su parazitais. Dabar yra priežastis džiaugtis. Prieš keletą metų medicinos entomologų grupė iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV) sukūrė graužikus geliančio Anopheles stephensi uodo atmainą, kurios organizme yra genas SM1, suteikiantis atsparumą graužikų maliarijos sukėlėjui Plasmodium berghei. Naujo tyrimo, praėjusią savaitę publikuoto „Proceedings of the National Academy of Sciences“ tinklalapyje, autoriai atliko eksperimentus, kurių metu 250 tokių uodų buvo patalpinti į vieną erdvę su 250 laukinių giminaičių, jiems buvo leista maitinti maliarija sergančių pelių krauju. 
