Maldininkas - (Mantis religiosa, Praying Mantis) - priskiriamas Mantodea vabzdžių būriui, kuriame priskaičiuojama iki 2300 rūšių. Paplitę šiltuose ir tropiniuose kraštuose. Tai stambus, plėšrus vabzdys, žalio arba tamsiai žalio (žalo) atspalvio, su gerai išvystytais antsparniais ir sparnais. Pastarieji tarsi stikliniai, permatomi ir tik viršuje priekinėje eilėje kiek žalsvi ar žali. Priekinėse, griebiamosiose kojose turi juodą dėmę, neretai su šviesia akimi centre. Kūnas pailgas, galva labai lanksti, trikampės formos, su graužiamaisiais burnos organais, priekinės kojos ilgos, griebiamosios. Akys labai didelės. Patelės užauga iki 48 — 76 mm, ir būna stambesnės už patinus, kurie išauga iki 40 — 61 mm. Paprastasis maldininkas plačiai paplitęs Europoje („Europa iki Uralo“), Azijoje ir pietinėje Afrikos dalyje, Transvalyje ir Kapoje. Žmogaus dėka dabar maldininkai išplitę toli nuo savo arealo, kadangi prekybiniais laivais buvo įvežtas į Šiaurės Ameriką ir Australiją. Žiemoja maldininkai tik kokonuose, kadangi gyvena jie labai trumpai tik nuo 6 iki 12 mėnesių. Dauginasi maldininkai dėdami kiaušinius, kurių dėjimas prasideda vasarą ir tęsiasi iki vėlyvo rudenio. Visas kiaušinių dėjimo procesas pas visus maldininkus yra gan įdomus. Netrukus po poravimosi, patelė, sėdėdama ant akmens ar augalo stiebo, lėtai pasilenkdama į priekį pradeda dėti kiaušinius. Tuo pat metu iš dėtuvės kartu su kiaušiniais teka lipnus skystis, kuris sutepa kiaušinius ir neužilgo sukietėja, suformuodamas kokoną, kurio ilgis apie 3 cm, o plotis 1,5 — 2 cm. Kokono spalva būna įvairi, nuo šviesiai geltonos iki rudos ar pilkos. Iš viršaus ir iš apačios kokonas kiek plokščias. Jis sudarytas iš greta einančių kamerų, atskirtų pertvaromis su nedideliais skyriais, kur kiekviename iš jų guli po vieną kiaušinėlį. Vienoje dėtyje maldininko patelė sudeda nuo 100 iki 300 kiaušinių. Viršutinėje kokono dalyje yra ypatinga ertmė, kurioje yra išėjimas iš jo. Tokiame kokone kiaušiniai išbūna iki pavasario ir gali ištverti šaltį iki -18 laipsnių C. Pavasarį iš kiaušinių išsirita lervos, kurios nuo suaugusių maldininkų skiriasi ne tik kūno dydžiais, bet ir jo sandara. Visas lervos kūnas yra padengtas smulkiais, atgal atsuktais šereliais, pilvelio gale yra du ilgi siūlai. Susitraukinėdama lerva iš savo kameros šliaužia į priekį link išėjimo landos. Šereliai, neleisdami jai slysti atgal, padeda lervai nusigauti išėjimo link. Ištrūkusi prie kokono išėjimo, lerva nesugeba nulipti stačiais jo kraštais žemyn, todėl siūlų pagalba pakimba ant krašto ir pradeda nertis. Išsilaisvinusi iš seno egzoskeleto lerva tampa panaši į suaugusį maldininką, bet dar tik su sparnų užuomazgomis ir pradeda savarankišką gyvenimą. Maldininko lerva auga labai greitai ir išsinėrusi dar keturis kartus tampa suaugusiu vabzdžiu. Jau vasarą galima rasti suaugusių maldininkų sėdinčių „pasaloje“ ant žolinių augalų ar ant krūmų šakų. Paprastasis maldininkas būna trijų spalvinių variantų: žalias, geltonas ir žalas. Stebėjimai parodė, kad žali individai aptinkami ant vegetuojančių augalų, o žalos spalvos ant augalų, kurie išdega nuo saulės po vegetacijos. Norint išsiaiškint spalvų reikšmę su maldininkais buvo atliekami daugkartiniai bandymai, kuriuose skirtingų spalvų maldininkai buvo patalpinami į skirtingų fonų aplinką – atitinkančią ir neatitinkančią jų spalvoms. Tie bandymai parodė, kad maldininkai, kurie buvo patalpinti netinkančiame pagal jų spalvą fone, buvo dažniau lesami paukščių, nei tie kurie buvo patalpinti fone, atitinkančiame jų spalvą.
Creoboter meleagris, šeima Hymenopodidae
Gyvena Pietryčių Azijoje, daugiausia Filipinuose. Patinai paprastai būna apie 3 cm ilgio, patelės apie 4 cm. Patinai geba neblogai skraidyti.
Galima laikyti labai nedideliuose insektariumuose, bet geriausios jiems sąlygos būtų 1 egzemplioriui skirta 10 – 20 litrų talpa. Pageidautina, kad substratas pastoviai būtų drėgnas, taip pat ši rūšis mėgsta reguliarų apipurškimą, dažnai ir daug geria. Insektariumo ventiliacija turi būti labai gera, tai liečia beveik visus maldininkus. Rekomenduojamas drėgnumas 50 – 70%. Insektariumas turi būti apsodintas gyvais augalais ir labai gerai apšviestas. Kai kurie autoriai šiai ir kažkurioms kitoms rūšims rekomenduoja naudoti lempas su ultravioletiniais (UV) spinduliais. Temperatūra dieną +25 – 30C dieną, naktį ne žemiau kaip 20C.
Maitinimui naudojami gyvi, tinkantys pagal dydį įvairūs vabzdžiai, ypatingai noriai medžioja svirplius ir stambias muses. Imagai (suaugėliai) dažnai pasiruošę poravimuisi praėjus 2 – 3 savaitėms po paskutinio nėrimosi, kopuliacija trunka ilgai. Patelė jau kitą dieną pasiruošusi priklijuoti kokoną ant kokios šakelės ar žievės, viso gali būti 3 – 6 kokonai. Kartais patelės sulipdo kokoną ir be poravimosi, bet tada iš jo jaunikliai neišsirita. Pradžioje kokonai būna šviesiai auksinės spalvos, bet vėliau nusidažo rožinėmis ar rudomis spalvomis. Jau po 4 – 5 savaičių iš jų ima lysti jaunikliai, dažniausiai jų būna nuo 10 iki 30. Iki pirmo nėrimosi jaunikliai būna tamsiai raudoni, beveik juodi ir savo išvaizda bei elgsena primena skruzdėles. Jei jaunikliai sočiai šeriami, tai juos galima laikyti kartu iki 4 – 5 nėrimosi, o lervas ir suaugusius patinus visą laiką. Paskutinės stadijos patinėlių lervos turi storesnius ir tamsesnius ūselius, palyginus su patelių lervomis. Patinėlių lervos neriasi 6 kartus, o patelių – 7. Jaunos lervutės labai dažnai žūva nuo per didelės drėgmės ir blogos ventiliacijos, todėl jas patartina laikyti gan sausai. Iki 3 – 4 nėrimosi geriausia šerti drozofilomis, vėliau mažais svirpliukais ir kambarinėmis musėmis. Patinai gyvena apie mėnesį, patelės daugiausiai iki 9 mėnesių.
Du patinėliai nepasidalina patelės
Creoboter meleagris kokonas
Creoboter meleagris naujagimis
Nėrimosi procesas
Po nėrimosi sparnai turi išsitiesinti ir sutvirtėti
Maldininkas - (Mantis religiosa, Praying Mantis) - priskiriamas Mantodea vabzdžių būriui, kuriame priskaičiuojama iki 2300 rūšių. Paplitę šiltuose ir tropiniuose kraštuose. Tai stambus, plėšrus vabzdys, žalio arba tamsiai žalio (žalo) atspalvio, su gerai išvystytais antsparniais ir sparnais. Pastarieji tarsi stikliniai, permatomi ir tik viršuje priekinėje eilėje kiek žalsvi ar žali. Priekinėse, griebiamosiose kojose turi juodą dėmę, neretai su šviesia akimi centre. Kūnas pailgas, galva labai lanksti, trikampės formos, su graužiamaisiais burnos organais, priekinės kojos ilgos, griebiamosios. Akys labai didelės. Patelės užauga iki 48 — 76 mm, ir būna stambesnės už patinus, kurie išauga iki 40 — 61 mm. Paprastasis maldininkas plačiai paplitęs Europoje („Europa iki Uralo“), Azijoje ir pietinėje Afrikos dalyje, Transvalyje ir Kapoje. Žmogaus dėka dabar maldininkai išplitę toli nuo savo arealo, kadangi prekybiniais laivais buvo įvežtas į Šiaurės Ameriką ir Australiją. Žiemoja maldininkai tik kokonuose, kadangi gyvena jie labai trumpai tik nuo 6 iki 12 mėnesių. Dauginasi maldininkai dėdami kiaušinius, kurių dėjimas prasideda vasarą ir tęsiasi iki vėlyvo rudenio. Visas kiaušinių dėjimo procesas pas visus maldininkus yra gan įdomus. Netrukus po poravimosi, patelė, sėdėdama ant akmens ar augalo stiebo, lėtai pasilenkdama į priekį pradeda dėti kiaušinius. Tuo pat metu iš dėtuvės kartu su kiaušiniais teka lipnus skystis, kuris sutepa kiaušinius ir neužilgo sukietėja, suformuodamas kokoną, kurio ilgis apie 3 cm, o plotis 1,5 — 2 cm. Kokono spalva būna įvairi, nuo šviesiai geltonos iki rudos ar pilkos. Iš viršaus ir iš apačios kokonas kiek plokščias. Jis sudarytas iš greta einančių kamerų, atskirtų pertvaromis su nedideliais skyriais, kur kiekviename iš jų guli po vieną kiaušinėlį. Vienoje dėtyje maldininko patelė sudeda nuo 100 iki 300 kiaušinių. Viršutinėje kokono dalyje yra ypatinga ertmė, kurioje yra išėjimas iš jo. Tokiame kokone kiaušiniai išbūna iki pavasario ir gali ištverti šaltį iki -18 laipsnių C. Pavasarį iš kiaušinių išsirita lervos, kurios nuo suaugusių maldininkų skiriasi ne tik kūno dydžiais, bet ir jo sandara. Visas lervos kūnas yra padengtas smulkiais, atgal atsuktais šereliais, pilvelio gale yra du ilgi siūlai. Susitraukinėdama lerva iš savo kameros šliaužia į priekį link išėjimo landos. Šereliai, neleisdami jai slysti atgal, padeda lervai nusigauti išėjimo link. Ištrūkusi prie kokono išėjimo, lerva nesugeba nulipti stačiais jo kraštais žemyn, todėl siūlų pagalba pakimba ant krašto ir pradeda nertis. Išsilaisvinusi iš seno egzoskeleto lerva tampa panaši į suaugusį maldininką, bet dar tik su sparnų užuomazgomis ir pradeda savarankišką gyvenimą. Maldininko lerva auga labai greitai ir išsinėrusi dar keturis kartus tampa suaugusiu vabzdžiu. Jau vasarą galima rasti suaugusių maldininkų sėdinčių „pasaloje“ ant žolinių augalų ar ant krūmų šakų. Paprastasis maldininkas būna trijų spalvinių variantų: žalias, geltonas ir žalas. Stebėjimai parodė, kad žali individai aptinkami ant vegetuojančių augalų, o žalos spalvos ant augalų, kurie išdega nuo saulės po vegetacijos. Norint išsiaiškint spalvų reikšmę su maldininkais buvo atliekami daugkartiniai bandymai, kuriuose skirtingų spalvų maldininkai buvo patalpinami į skirtingų fonų aplinką – atitinkančią ir neatitinkančią jų spalvoms. Tie bandymai parodė, kad maldininkai, kurie buvo patalpinti netinkančiame pagal jų spalvą fone, buvo dažniau lesami paukščių, nei tie kurie buvo patalpinti fone, atitinkančiame jų spalvą.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
