Gyvūnų individualus vystymasis vadinamas – ontogeneze, kuri savo ruoštu skirstoma į du periodus t.y. embrioninį ir postembrioninį. Neišsiplečiant paminėsiu, kad embrioniniame periode vystosi gemalas, vyksta gemalinių ląstelių susidarymas, organų formavimasis. Šiam ciklui pasiekus tam tikrą stadiją prasideda postembrioninis vystymasis kuris būna dviejų tipų: tiesioginis (kai palikuonys būna identiški suaugusiems organizmams) ir netiesioginis kai gyvūnų vystymuisi būdingos kiaušinio, lervos arba dar lėliukės stadijos. Naujas organizmas besivystydamas patiria daug morfologinių bei fiziologinių pasikeitimų. Metamorfozė būdinga bestuburiams (duobagyviams, plokščiosioms ir apvaliosioms kirmėlėms, moliuskams, nariuotakojams) ir chordiniams (tunikatams ir varliagyviams). Metamorfozė priklauso nuo hormonų, kuriuos išskiria specialios liaukos.
Visų pirma kodėl evoliucijos eigoje atsirado gyvūnai kurių palikuonys visiškai skiriasi nuo suaugusiųjų individų? Viskas gamtoje vyksta dėl išlikimo. Tai vienas iš prisitaikymų prie gyvenimo sąlygų. Lervos ir suaugę individai gyvena skirtingose terpėse, todėl vieni su kitais nesivaržo dėl maisto bei gyvenamosios vietos, o tai savo ruoštu padeda rūšiai išsilaikyti bei klestėti.
Vabzdžių metamorfozės
Vabzdžių klasė jungia daugiau kaip 1mln. rūšių organizmų gyvenančių sausumoje, dirvožemyje, gėlo bei sūraus vandens telkiniuose. Vabzdžių vystymasis ganėtinai sudėtingas. Vystydamiesi visi jie praeina kelias metamorfozės stadijas. Sparnuotiesiems vabzdžiams būdinga pilnutinė ir nepilnutinė metamorfozė. Vabzdžiai su nepilnutine metamorfoze neturi lėliukės stadijos. Jų lerva panaši į suaugusį (imago) vabzdį, tik be sparnų ir lytinės sistemos. Šie vabzdžiai daug kartų (iki 30, priklausomai nuo rūšies ir gyvenimo sąlygų) neriasi. Po kiekvieno nėrimosi jie panašėja i suaugusį vabzdį, o po paskutinio išsinėrimo tampa suaugėliais. Nepilnutinė metamorfozė būdinga žemesniesiems sparnuotiesiems vabzdžiams. Aukštesnieji vabzdžiai pereina pilnutinę metamorfozė. Jų lervos visai nepanašios i suaugusį vabzdį. Be to jos dažnai gyvena kitokioje terpėje ir minta kitokiu maistu. Bendra lervų sandara – primityvi. Joms būdinga homonominė kūno segmentacija, burnos organai dažniausiai būna graužiamieji, galūnės (jei jos yra) vaikščiojamosios, akys paprastos, kartais turi įvairių išaugų ir šerelių. Lervų gyvenimo būdas gali būti labai įvairus. Kad ji galėtų virsti suaugėliu, reikalingas esminis tiek išorės (morfologinis), tiek vidaus organų (fiziologinis) persitvarkymas. Tai vyksta lėliukės stadijoje. Prieš virsdama lėliuke, lerva lenda i žemę ar pasislepia šilko kokone, kitų vabzdžių lervos būna atvirose vietose. Lėliukė - tai ramybės ir didelių pokyčių stadija. Ji nesimaitina, gyvena iš sukauptų maisto atsargų. Palaipsniui ryškėja suaugėliui būdingi bruožai – galūnės, burnos organai, antenos, sparnai. Taigi lėliukės viduje susidaro suaugės vabzdys. Vabzdžių vystymosi trukmę lemia vietovės temperatūra, drėgmė, dienos ilgumas ir kiti abiotiniai bei biotiniai faktoriai, todėl vystymosi trukmė įvairiose vietose nėra vienoda.
Pilna metamorfozė, jos atsiradimo ekologinės prielaidos
Pilna metamorfozė: postembrioninę ontogenezę sudaro 4 morfologiškai ir funkcionaliai atskirti etapai - kiaušinis, lerva, lėliukė ir suaugėlis.
Skarabeiforminių postembrioninę ontogenezę sudaro 4 morfologiškai ir funkcionaliai aiškiai atskirti etapai: du (kiaušinis ir lėliukė kartu su priešlėliuke), kuriuose įvyksta beveik visa morfogenezė. Juos skiria dezembrionizuota lervos stadija, kurios funkcijos yra maitinimasis ir augimas, ir sekanti po lėliukės suaugėlio stadija, turinti dauginimosi ir plitimo funkcijas.
Vystymasis, artimas pilnai metamorfozei, yra ir pas kitus vabzdžius, visų pirma baltasparnius, skydamarius ir tripsus, tačiau pas juos toks vystymasis atsiranda evoliucijos eigoje akivaizdžiai nepriklausomai keletą kartų ir savo detalėmis skiriasi nuo skarabeiforminių vabzdžių ontogenezės. Pas pastaruosius gi vystymasis turi bendrą planą ir, matyt, nėra duomenų, kad jis evoliucijos eigos būtų atsiradęs parafiletiškai.
Skarabeiforminiams būdinga lėliukė atsirado, susikoncentravus vienoje stadijoje morfogenetiniams procesams, kurie pas jų protėvius palaipsniui vyko keliose nimfinėse stadijose. Nimfose vyksta morfogenetiniai procesai kartu su maitinimusi ir augimu. Pas skarabeiforminius embrionizuotoje lervoje morfogenezė silpnai išreikšta, vyksta tik augimas, tuo tarpu lėliukė pilnai prarado maitinimosi bei augimo funkcijas ir tapo funkcionaliai antrąja embrionine stadija.
Skarabeiforminiams vabzdžiams būdinga embrionizuota lerva turėjo prisitaikyti slaptai ir apsaugotai gyventi savo mitybinėje terpėje, būti nejudria, tuo tarpu suaugėlis galėjo evoliucijos eigoje išlaikyti atvirą, judrų gyvenimo būdą. Taigi, tokios ontogenezės, tradiciškai vadinamos pilna metamorfoze, galėjo įvykti tik išsiskiriant atsiskiriant lervos ir imago gyvenimo formoms bei šioms stadijoms prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų.
Lervos mitybinė terpė turėjo būti nelabai kieta, nes primityviausios skarabeiforminių lervos turi hipognatinę, o ne prognatinę galvą. Vienu iš galimų modelių yra skarabeiforminių protėvių lervos stadijos vystymasis plikasėklių strobiluose. Šiuolaikinėje faunoje panašią gyvenimo formą turi primityvus pjūklelis Xyela, kurio lervos vystosi pušų vyriškuose strobiluose.
Kitu skarabeiforminių vabzdžių protėvio ekologijos modeliu gali būti jo lervų vystymasis minkštoje yrančioje medienoje. Tokį modelį patvirtina primityviausių vabalų, dvisparnių ir kai kurių plėviasparnių (ragauodegių) lervų gyvenimo forma.
Kai kuriems vabzdžiams būdinga daugiaetapė postembrioninė ontogenezė, vadinama hipermetamorfoze. Jos pavyzdys yra skaudvabaliai (Meloidae). Iš kiaušinio išsirita smulki sklerotizuota judri lerva, vadinama triungulinu. Ji atyviai ieško savo būsimojo maisto šaltinio - skėrio kiaušinių dėties, arba užlipa ant auglo žiedo ir laukia atskrendančios bitės, prie kurios prisikabina ir taip patenka į jos lizdą. Patekęs į skėrio kiaušinio dėtį arba į bitės akelę, triungulinas pradeda intensyviai maitintis ir augti, netrukus išsineria, virsta eukoidine putlia lervute, kuri toliau ėda skėrio kiaušinius ar bitės lervą, toliau maitindamasi ir augdama. Dar po 4 išsinėrimų skaudvabalio lerva pasiekia pilną ūgį ir įsikasa gilyn į gruntą. Ten ji virsta pasyvia stadija, vadinama netikrąja lėliuke. Ši stadija charakterizuojama sklerotizuota kutikule, ovaliu nejudriu kūnu ir atsparumu išorės poveikiams. Ši stadija žiemoja. Pavasarį iš jos išsirita 7-ta lervos stadija, ši netrukus virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita imago. Netikrosios lėliukės stadija skiriasi nuo lėliukės tuo, kad joje nevyksta organizmo morfogenetinis persitvarkymas. Jei pavasaris būna pernelyg sausas, netikroji lėliukė gali "atidėti" savo vystymąsi metams ar net dviems.
Vabzdžių metamorfozių stadijos
Kiaušinėlis - pirmoji vabzdžių vystymosi stadija. Paprastai vabzdžiai deda apvaisintus kiaušinėlius, tačiau amarai išsivysto iš neapvaisintų kiaušinėlių (partenogenezė). Kol iš padėto kiaušinėlio išsivysto suaugėlis, praeina keletą pasikeitimų. Iš kiaušinėlio išsivysto lerva. Vabalų kiaušinėliai ovaliniai, su plonu lygiu lukštu. Grambuolių ir kinivarpų kiaušinėliai permatomi, baltos ar gelsvos spalvos, juos deda dirvoje ir augalų audiniuose. Lapgraužių kiaušinėliai ryškiai geltoni, žali ar pilki, juos padeda augalų paviršiuje.
Drugiai kiaušinėlius deda ant tų augalų, kurių lapais vėliau maitinasi vikšrai. Kai kurios rūšys kiaušinėlius deda ant medžių žievės, tvorų ir kitų substratų, o išsiritę vikšrai patys susiranda mitybinius augalus. Drugių kiaušinėliai dažniausiai pailgi ar plokšti, žalsvos spalvos, kuri dažniausiai patamsėja prieš išsiritant vikšrui. Drugių kiaušinių lukštas plonas, su įvairiais įdubimais ir sudarytas iš baltyminių medžiagų. Išsiritęs vikšras pirmiausia suėda tą lukštą, o tik po to pradeda maitintis įprastiniu maistu.
Lerva - vabzdžių nepilnos ir pilnos metamorfozės (vystymosi) viena iš stadijų, esanti tarp kiaušinėlio ir suaugėlio stadijos (nepilnos metamorfozės atveju) arba tarp kiaušinėlio ir lėliukės (pilnos metamorfozės atveju).
Nepilnos metamorfozės lervos savo išvaizda ir gyvenimo būdu panašios į suaugėlius, tiktai jos yra mažesnės ir neturi išsivysčiusių sparnų. Jos keletą kartų neriasi ir tampa suaugėliu. Išsinėrimų skaičius gana nevienodas: paprastojo grambuolio būna 2, lašalų iki 45, bet dažniausiai lervos neriasi 4-5 kartus. Laikotarpis tarp dviejų išsinėrimų vadinamas lervos stadija, o neretai dar ir ūgiu. O sistematikoje žymimas Lx, kur x nėrimosi skaičius skaičiuojant nuo nimfos.
Lašalų lervos gyvena vandenyje ir kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis. Žirgelių lervos taip pat gyvena vandenyje, bet yra labai plėšrios. Jos iš dalies panašios į suaugėlius, turi gerai išsivysčiusias vaikščiojamąsias kojas, didelę apatinę lūpą, kuri virtusi grobio gaudymo organu. Skydamarių lervinė stadija vadinama nimfa, jos metu vyksta esminiai lervos kūno persitvarkymai. Nimfos būna po skydu, arba specialiuose kokonuose. Iš nimfos išsivysto sparnuotas patinas. Blakių lervos turi dvokiančias liaukas, kurių angelės atsiveria pilvelio 4 - 6 segmentuose. Todėl jos išskiria nemalonų kvapą.
Vabzdžių, turinčių pilną metamorfozę, lervos gana įvairios. Vabalų lervos turi gerai išsivysčiusią aiškiai matomą galvą ir būna su krūtinės kojomis arba be jų. Apsiuvų lervos gyvena vandenyje savotiškuose jų pačių iš augalų dalelių, akmenukų, tuščių sraigių kriauklelių pagamintuose „nameliuose". Dalis lervų negamina tokių namelių ir slapstosi dugne. Drugių lervos yra kirmėliškos išvaizdos ir vadinamos vikšrais. Plėviasparnių lervos bekojės, o augalėdės rūšys yra su krūtinės ir pilvelio kojomis. Dvisparnių lervos dažniausiai su maža, bet nematoma galva, išskyrus uodų ji gerai matoma. Kai kurios lervos kenkia augalams, gyvena gyvų augalų audiniuose, kitos dvisparnių lervos gyvena puvėsiuose, srutose, mėšle, vandenyje. Yra ir plėšrių lervų, ir parazitinių, gyvenančių kitų gyvūnų kūne.
Lėliukė - vabzdžių pilno vystymosi (metamorfozė) viena iš stadijų, esanti tarp lervos (vikšro) ir suaugėlio (imago). Šioje stadijoje vyksta lervinio organizmo persitvarkymas ir suaugusio sparnuoto vabzdžio susiformavimas. Paprastai lėliukės nesimaitina ir būna nejudrios. Pagal išorinę išvaizdą lėliukės skirstomos į dvi grupes:
Laisvoji lėliukė (pupa libera). Jos kūno paviršiuje aiškiai matyti visos būsimo suaugėlio galūnės ir kiti organai. Gležnas lėliukės kūnelis aptrauktas plonyte plėvele, dengiančia atskirai kojas, antenas, sparnus. Laisvosios lėliukės paprastai būna pasislėpusios arba žemėje, arba kitose vietose. Iš pradžių jų spalva būna šviesiai gelsva, o vystymosi pabaigoje patamsėja ir pasidaro labai panašios į suaugėlius. Laisvoji lėliukė būdinga vabalams, tinklasparniams, apsiuvoms, blusoms, plėviasparniams.
Savotiška yra musių laisvosios lėliukės forma, kuri vadinama puparijumi (pupa coarcata). Skirtingai nei laisvoji lėliukė, puparijus būna apdengtas sukietėjusia lervos išnara ir primena statinaitę. Po paskutiniojo išsinėrimo musės lerva neišlenda iš išnaros, bet čia virsta lėliuke. Paskui ta išnara džiūdama susitraukia ir sukietėja.
Dengtoji lėliukė (pupa obtecta). Ji padengta storu chitininiu apvalkalu, po kuriuo paslėpti paviršiniai kūno organai. Tačiau per šį apvalkalą galima įžiūrėti būsimo vabzdžio galvą su facetinių akių išgaubimais, krūtinės ir pilvelio segmentus, kojų ir sparnų kontūrus. Jaunos dengtosios lėliukės būna šviesios, o senesnės patamsėja ir pasidaro rudos arba juosvos, kartais turi spindinčių dėmių. Tokios lėliukės randamos ir žemėje, ir prisitvirtinusios prie įvairių daiktų. Kai kurių drugių lėliukės žiemoja. Dengtosios lėliukės būdingos drugiams, ilgaūsiams dvisparniams ir kai kuriems vabalams (pvz. boružėms).
Drugių lėliukių pilvelio galas užsibaigia spyglio ar kablio pavidalo išauga - kremasteriu, kuris būna dvišakas, nusmailėjęs, bukas ir kitokios formos. Kremasteris svarbus kai kurių drugių rūšių apibūdinimui lėliukės fazėje. Be to, juo drugių lėliukės prisitvirtina prie augalų. Vienu atveju lėliukė prie augalo prisitvirtina kremasteriaus galine dalimi, kitu atveju - lėliukė prisitvirtina prie augalo kremasteriu ir plonu siūlu, einančiu per jos kūno vidurį. Išsiritant drugiui visų pirma lėliukė priekinėje dalyje nugarinėje pusėje plyšta išilgai ir iš jos išropoja gležnais mažais sparnais drugys. Sparnus sustandina ir ištiesina jo gyslelėmis atitekėjusi hemolimfa, kuri po to vėl grąžinama į kūną. Maždaug po 2-3 val. drugys pradeda skraidyti. Patinėliai ritasi keliomis dienomis anksčiau nei patelės.
Kai kurių vabzdžių laisvosios ar dengtosios lėliukės glūdi pasislėpusios specialiuose apvalkaluose, vadinamuose kokonais.
Kai suaugęs vabzdys išsirita iš lėliukės, į imaginalinius organus priteka kraujo ir jie išsitiesina, po to pradeda išsiskirti chitinas ir kūno danga kietėja. Kartais lervos sukaupia atsarginių medžiagų suaugusiam vabzdžiui. Pavyzdžiui kai kurių rūšių drugeliai suaugę nesimaitina mes prikaupia pakankamai medžiagų būdami lervinėje stadijoje. Taigi jie gali visa dėmesį skirti partnerio paieškoms ir poravimuisi.
Pilna metamorfozė būdinga vabalams, drugiams, plėviasparniams, dvisparniams ir kt.
Reguliuoti vabzdžių metamorfozes gana sudėtinga. Praktiškai šiek tiek valdyti galima lervinę (ribojant maisto medžiagas bei temperatūrą), bei lėliukės (pakeliant arba pažeminant temperatūrą bei drėgmę) stadijas. Kai kuriuos vabzdžius žmonės panaudojo saviems tikslams. Balti pukuoti šilkverpiai (Bombyx mori L.) jau 4000 metų auginami žmogaus. Tai savotiškas naminis gyvūnas. Išsiritę iš kiaušinėlių, vikšrai specialiose patalpose maitinami šilkmedžio lapais. Užaugę vikšrai pradeda sukti kokoną iš siūlo, kurį produkuoja šilko liaukos. Tada lėliukės kokonuose numarinamos, o siūlai išvyniojami ir toliau apdirbami. Šilko siūlai naudojami ne tik pramonėje bet ir medicinoje (po operacijų siūti žaizdoms).
Vabzdžių pilnutinės ir nepilnutinės metamorfozės vabzdžių būriai
Vabzdžiai su nepilnutine metamorfoze:
* Lašalai (Ephemeroptera)
Lervos gyvena vandenyje. Suaugusios apvaisintos patelės kiaušinėlius deda tiesiai į vandenį ir čia pat žūva. Paprastojo lašalo (Ephemera vulgata L.) lervos gyvena ežeruose, įsiraususios į gruntą, o genties Baetis lervos yra verpstiškos ir gerai plaukioja. Aprašyta apie 2000 rūšių, Lietuvoje – 65 rūšys.
* Ankstyvės (Plecoptera)
Lervos gyvena vandenyje, dažniausiai upeliuose. Žinoma apie 2000 rūšių, Lietuvoje – 35 rūšys.
* Žirgeliai (Donata)
Lervos gyvena vandenyje, yra plėšrios. Žinoma apie 4500 rūšių, Lietuvoje – 56 rūšys.
* Tiesiasparniai (Orthoptera)
Plačiai paplite. Žinoma apie 20 000 rūšių, Lietuvoje – 35 rūšys.
* Tarakonai (Blattodea arba Blattaria)
Lervos vystosi kokone. Žinoma apie 3000 rūšių, Lietuvoje – 5 rūšys.
* Blakės (Hemiptera)
Dalis jų plėšrūnai arba ektoparazitai. Žinoma apie 40 000 rūšių, Lietuvoje – 450 rūšys.
* Utelės (Anoplura)
Žinduolių parazitai. Žinoma apie 300 rūšių, Lietuvoje – 25 rūšys.
Vabzdžiai su pilnutine metamorfoze:
* Vabalai (Coleoptera)
Vabalų burys – gausiausias gyvunijos pasaulyje. Aprašyta apie 250 000 rūšių, Lietuvoje – apie 3500 rūšių.
* Apsiuvos (Trichoptera)
Vandens vabzdžių grupė. žinoma daugiau kaip 3000 rūšių, Lietuvoje – apie 140.
* Drugiai (Lepidoptera)
Iš viso žinoma apie 120 000 rūšių, Lietuvoje – apie 2200 rūšių.
* Blusos (Aphaniptera)
Lervos ir lėliukės gyvena dirvoje ar paukščių lizduose. Minta augalinės bei gyvūninės kilmės pūvančiomis medžiagomis. Suaugę individai minta šiltakraujų gyvūnų krauju. Pasaulyje žinoma apie 1000 rūšių, Lietuvoje – apie 15.
* Dvisparniai (Diptera)
Tai labiausiai morfologiškai iųsivyščiusių vabzdžių būrys. Pasaulyje žinoma apie 120 000 dvisparnių rūšių, Lietuvoje – daugiau kaip 2500.
* Plėviasparnių (Hymenoptera)
Tai didelėmis šeimomis gyvenantys bendruomeniniai vabzdžiai. Priskaičiuojama apie 150 000 rūšių, Lietuvoje – apie 2500. Naudota literatūra:
A.Jablokovas, A. Jusufovas – “Evoliucijos mosklas” 1984;
D.Mažulis, M.Starodubaitė – “Zoologija” 2001;
A.Slučka – “Gyvasis kampelis” 1984;
D.Traitako redaguota – „Biologija“ 1987;
Internete: www.google.lt, http://lt.wikipedia.org/
Kiaušinėlis - pirmoji vabzdžių vystymosi stadija. Paprastai vabzdžiai deda apvaisintus kiaušinėlius, tačiau amarai išsivysto iš neapvaisintų kiaušinėlių (partenogenezė). Kol iš padėto kiaušinėlio išsivysto suaugėlis, praeina keletą pasikeitimų. Iš kiaušinėlio išsivysto lerva. Vabalų kiaušinėliai ovaliniai, su plonu lygiu lukštu. Grambuolių ir kinivarpų kiaušinėliai permatomi, baltos ar gelsvos spalvos, juos deda dirvoje ir augalų audiniuose. Lapgraužių kiaušinėliai ryškiai geltoni, žali ar pilki, juos padeda augalų paviršiuje. 
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
