Kas pirmiausiai šauna į galvą išgirdus du magiškus žodžius - zoologijos sodas? Įdomiai praleista popietė, gyvai pamatyti žvėrys, graži pramoga... Tokiais epitetais mintyse susikuriame sau savaitgalio išvykos vaizdą. Kažkur giliai pasąmonės kamputyje šmėstelėjęs, iš vaikystės miglotai likęs, prisiminimas apie surūdijusius narvus ir susivėlusias lamas, greitai dingsta, nes tai buvo taip seniai.
Vos praėjus pro zoologijos sodo vartus, kartu su kvapais užplūsta prisiminimai, tiksliau ne prisiminimai, o klaiki realybė, pasijunti lyg grįžus į tūkstantis devyni šimtai aštuonesdiašimt kelintuosius metus...
Nei pripūsta šokinėjimo pilis ar aplinkui birzgiančios elektrinės mašinėlės nesugeba išsklaidyti pirmo niūriai neįsivaizduojamai liūdno įspūdžio... Tie patys suklypę, gerokai per maži narvai, pilni į mėšlą pavirtusių žemių, ant kurių, paklaikusiom akim besidairantys, gulinėja pavargę ir susivėlę žvėrys.
Purvinos lamos, pasipuošusios „prabangiais“ dredų gaurais tik kur ne kur gali įžvelgti švaresni kailio lopinėlį, neapkibusį sudžiuvusiu purvu ir išmatom. Didingi ir atrodo viskam abejingi kupranugariai, stoviniuoja aptvare, nuo kurio sklinda toks dvokas, kuris verčia kuo greičiau sprukti tolyn, net nespėjus perskaityti spalvingo remėjų pavadinimo.
Kuo giliau į sodą, tuo vaizdelis darosi liūdnesnis. Meškų aptvaras nematęs jokio remonto nuo to laiko, kai buvo įkurtas, vanduo nekeistas, toks įtarimas, nuo to laiko, kai buvo pirmą kartą įpiltas, pageltęs nuo meškų šlapimo ir prikritusių lapų, abejoju, kad net ir viskam abejingos meškos norėtų jame pasipliuškenti.
Nosį riečianti smarvė neleidžia pastovėti ir ilgiau pasižiūrėti, gal ir gerai, nes vienintelis jausmas, kuris apima stebint tris ant betoninių grindų išvirtusias meškas - gailestis. Ant narvo grotų kabo spalvingas vaistų firmos logotipas, skelbiantis, kad remia meškiuką, atrodo mažų mažiausiai apgailėtinai. Geriau toje vietoje įsivaizduočiau gamtos aktyvistų kovojančių už gyvūnų teises plakatus, su užrašu - GĖDA.
Vaizdas nesikeičia visame sode: per maži narvai, purvini ir sulysę gyvūnai, nei kiek nepanašūs į tuos, kurie nupiešti ant iškabų, apžėlus ir nesutvarkyta supanti aplinka, srutų upelis, tekantis iš zebrų ir asilų narvo, garmantis neaišku kur žemyn link miesto... Apie žmonėms skirto tualeto būklę galima būtų parašyti atskirą traktatą ir jį iš karto siųsti į sanitarinę tarnybą...
Nepamatėm krokodilo, ir visa laimė, kad jo nebėra, nes graudu būtų žiūrėti į miniatiūriniame terariume susirangiusį plėšrūną. Paklausite, kodėl visą tai rašau? Todėl, kad man kyla toks klausimas: ar tikrai reikalingas toks parkas, kuriame suaugusiems kyla gailestis, o vaikams iškreiptas gyvūnų vaizdas? Ar tikrai verta dėl tokios keistos edukacinės pramogos taip kankinti gyvūnus? Jei nėra finansavimo ir galimybės sodą išlaikyti tokiu, kad nebūtų gėda, gal geriau jį iš viso uždaryti? Padovanoti gyvūnus tokiems zoosodams, kuriuose jie būtų prižiūrėti, gal taip atsidėkotume už metų kančias koncentracijos stovykloje. Gal galima sodo teritoriją paversti gamtos parku, kuriame būtų įrengtos supynės vaikams ir pasivaikščiojimo takeliai, kuriais einant nekiltų noras iš kišenės traukti respiratoriaus...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė.
Siaubas... Tas Kauno ZooSodas kiekvieną kartą stebina mane. Bent jau galetu persikelti prie kokio miško kad turėti daugiau vietos. Kai buvau apsilankes Rygos ZooSode man paliko dideli įspudi kiek ten yra gyvūnams pakankamai vietos. Manau ten susodinti blogi žmones kurie nelabai mėgsta rūpintis gyvūnais ZooSode. :no:
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
