Raguvos vidurinės mokyklos biologijos mokytojas ekspertas, šios ugdymo įstaigos gyvojo kampelio steigėjas ir prižiūrėtojas, buvęs Kauno zoologijos sodo direktorius, roplių specialistas, knygų „Gyvasis kampelis“ ir „Gyvačių takais“ autorius Antanas Slučka gyvajame kampelyje laikomai penkiasdešimt dviejų kilogramų svorio ir maždaug keturių metrų ilgio tigrinei pitonei šiemet leido pitoniukus perėti pačiai. Dabar, praėjus septyniasdešimčiai dienų nuo žąsies kiaušinio dydžio kiaušinių padėjimo, esant trisdešimties laipsnių temperatūrai, maždaug šešiasdešimties centimetrų smaugliukai iš kiaušinių pradėjo kaišioti galvas, kai kurie jau išsirito. Visi kiaušiniai pernešti į inkubatorių.
Raguvos vidurinė mokykla per netrumpus savo darbo metus vis kažkuo garsėjo: direktoriaus Vytauto Narėčionio neįprastomis piešimo pamokomis, Česlovo ir Emilijos Vaišvilų įveistu parku, Jono Strazdo kartingistų būreliu ir, žinoma, Antano Slučkos gyvuoju kampeliu, kuriame vienu metu buvo laikomos trys nuodingiausios Sovietų Sąjungos gyvatės: kobta, efa ir giurza. Šiandien roplių specialistas A.Slučka apie tokią avantiūrą šneka daug atsargiau: nuodingiesiems sutvėrimams, galintiems kelti pavojų, mokykloje – ne vieta. Dėl smauglių – kita kalba: galima iš anksto nuspėti jų veiksmus, pažinti charakterį, šliužas prie jį prižiūrinčio žmogaus pripranta, jaučia rankų kvapą.
Bet atsargumo, žinoma, reikia. Raguvos vidurinėje, gerai renovuotoje, su ką tiktai baigta sutvarkyti sporto sale, šiemet mokėsi 356 vaikai. Dirbo 44 pedagogai. Tarp jų – vienintelis mokytojas ekspertas A.Slučka, dešimt mokytojų metodininkų ir dvidešimt šeši vyresnieji mokytojai. Rajone ir daug toliau garsėja Leonijos Ožekauskienės chorai, jos rengiami nuolatiniai koncertai. Technologijų mokytojas Algirdas Rutkauskas šiemet pripažintas geriausiu pedagogu rajone. Šis žmogus vaikinams dėsto ne tiktai technologijų dalykus, veda automobilio pažinimo pamokas, bet ir rūpinasi jaunųjų kartingistų būreliu. Raguvos vidurinė mokykla, anot jos naujosios direktorės Astos Sakalauskienės, dirbančios čia nuo praėjusių metų lapkričio 5 dienos, yra vienintelė rajone, nemokamai išmokanti jaunuolius B kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. Reikia tik nelabai daug sumokėti už mokymąsi vairuoti. Mokyklą iš visų pusių gobia 130 rečiausių rūšių medžių ir krūmų parkas, prižiūrimas dailės mokytojos Jovitos Šikšnienės. Ypač vertinamas tulpmedis, pernai jau sukrovęs gražuolius žiedus. O šiaip tulpmedžiais Lietuvoje garsėja Veliuona. Raguvoje rengiamos tradicinės ir netradicinės šventės. Pavyzdžiui, šį savaitgalį vietos kartodrome vyks respublikinės tradicinės kartingistų varžybos rajono mero taurei laimėti.
Ką tiktai išsiritusį tigrinį pitoniuką Antanas ima užsimovęs neperkandama pirštine. Mat šių gyvūnėlių dantys maždaug dvi savaites būna aštrūs kaip skustuvas. Iš pradžių jie maitinasi kūne sukauptu tryniu. Po kokių keturiolikos dienų jau gali pasmaugti ir praryti pelę. Suauga ir pasiekia lytinę brandą per trejus ar ketverius metus. Priklausomai nuo maisto, priežiūros. Smauglius laikyti – nepigu. Visų pirma brangiai kainuoja jie patys. Prie to dar reikia pridėti maistą. Pasak A.Slučkos, vienas pitonas rytą prarijo maždaug dviejų kilogramų triušį, per pietus – vištą, vakare – automobilio nutrenktą suaugusį kiškį. Viso to pakako maždaug dešimčiai dienų. Atsitinka ir kitaip. Dabar Raguvos mokyklos gyvajame kampelyje susirangęs guli tigrinis pitonas albinosas, neėdantis jau pusę metų. Anot biologo, tai nėra nieko blogo: kai kurie smaugliai dėl laiku neišsinėrusios odos bei kitų dalykų neima maisto ir ilgiau. Tuomet tenka gyvūną maitinti priverstinai: į jo skrandį, kūną palaikant keliems žmonėms, įkišama žarnelė ir švirkštu suleidžiamas reikalingas kaloringas maistas. Po kiek laiko pitonas į terariumą įleistą triušį, balandį ar vištą jau pasigauna pats. Smauglių raumenys labai stiprūs, auką uždusinantys kaipmat. A.Slučka prisimena vieną atsitikimą. Dviem pitonams, laikomiems viename terariume, buvo paduota višta. Jie abudu auką čiupo iškart, pradėjo smaugti vienas kitą. Antanas gyvūnus, sveriančius maždaug septyniasdešimt kilogramų, sunkiai išsitraukė ant grindų. Tąsyk vienas apsivyniojo apie rankas. Teko nemažai vargti, kol išsivadavo. Mokyklos gyvajame kampelyje šalia pitonų įkurdinti įvairiausių veislių labai spalvoti ir gražūs žalčiai, scinkai, gekonai. Kitame kambarėlyje esama nemažai vietos paukščiams – taip pat spalvotiems, triukšmingiems.
A.Slučka, atrodo, niekam nėra pasakojęs, kodėl susidomėjo ropliais. Bet atsakymą galima atrasti jo knygoje „Gyvačių takais“. Sykį vyrui, dar besimokančiam universitete, įkirto paprasčiausia lietuviška angis. Ištino ir pamėlynijo koja, pasidarė silpna, ėmė pykinti. Tada A.Slučka įvertino šių gyvūnų jėgą ir paslaptingumą. A.Slučka, turėdamas mokslininkui visas reikalingas savybes, taip ir neapsigynė disertacijos, netapo mokslo žmogumi. Iš pradžių nepatiko dvi pasiūlytos mokslinio darbo temos. Vėliau jį, gerą biologijos specialistą, likimas bloškė į Pravieniškių aštuonmetę mokyklą dėstyti braižybos ir vadovauti prailgintojo darbo grupei. Du sykius dirbo Kauno zoologijos sode: pirmą kartą – paprastu darbininku, plėšrūnų žinduolių sekcijos vedėju, antrą – Zoologijos sodo direktoriumi. Nemažai jėgų ir sumanumo atiduota Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui, Vilniaus universitetui, Respublikinei sanitarijos ir epidemiologijos stočiai. Tačiau Antanui, kilusiam nuo Raguvos, maloniausi buvo du sugrįžimai į gimtinę. Pirmą kartą atvykus Raguvos vidurinėje įkurtas gyvasis kampelis, išgarsinęs mokyklą Lietuvoje ir už jos ribų, antrą sykį jo veikla pratęstą, sulaukta daugybės ekskursantų. Su mokiniais, vykdant mokslo centrų užsakymus, daug keliauta, pamatyta, tyrinėta. Pasiekta Vidurinė Azija, Kaukazas, darbuotasi Tolimųjų Rytų salose, esančiose Japonijos pusėje.
Šiandien Antanas, sulaukęs šešiasdešimt ketverių metų, į ilgus žygius jau nebesileidžia. Tačiau pomėgis keliauti išliko: pernai ir šiemet aplankytos kelios egzotiškos užsienio šalys. Ne tyrinėti, ne moksliniais tikslais, o atsikvėpti.
