Brachypelma albopilosum – idealus voras pradedančiam vorų augintojam. Puiki išvaizda, ganėtinai stambus dydis ir ramus būdas padarė jį vienu iš populiariausių vorų viso pasaulio vorų augintojų kolekcijose. Nežiūrit tai, kad voras neišmargintas ryškiom spalvom, kaip kitos Brachypelmos (B.smithi, B.boehmei, B.emilia,…), jis savaip originalus. Visas voras padengtas tankiais riestais tamsiai rožiniais ar tamsiai auksiniais plaukeliais, dėl to dažniausias jo vardas – Garbanius. B.albopilosum – rūšis, kuri yra viena iš ramiausių ir augintojai gan dažnai ima juos į rankas, bet mes kategoriškai to nerekomenduojame daryti nei su vienais vorais, tuo labiau, kad yra pasitaikę nemažai pranešimų užsienio forumuose apie netgi ir tokių ramių vorų kaip B.albopilosum įkandimus žmonėms. Trikdomas voras suirzta, gali „nuplikti“, nes susierzinęs mėto plaukelius, ar netgi gali susižeisti netyčia nukritęs, kad ir iš nedidelio aukščio. Laikymo sąlygos panašios, kaip ir B.boehmei, tik B. albopilosum reikia daugiau drėgmės, nes jie gyvena labiau drėgnesnėse vietovėse. Augimo tempas didesnis, nei spalvingųjų Brachypelmų. Rūšį gan lengva veisti nelaisvėje, todėl jis yra gan dažnas kolekcijose ir kainuoja palyginus nedaug (L1-L2 dydžio voriuką galima gauti nuo 15-30Lt.).
Brachypelma annitha
Brachypelma annitha – reta Brachypelma genties rūšis, pirmą kart vokiečių įvežta į Europą tik 90-ais metais. Kaip atskira rūšis aprašyta grupės prancūzų tyrinėtojų (Marc TESMOINGT, Frederic CLETON ir Jean Michel VERDEZ) tik 1997 metais. Rūšies arealas randasi pietvakarinėse Meksikos pusdykumėse netoli Akapulko. Praktiškai tose pat vietose gyvena ir kita žymiai populiaresnė rūšis B.boehmei, todėl laikymo sąlygos absoliučiai identiškos. Išoriškai B.annitha labai panaši į B.smithi ir ilgą laiką rušis buvo pardavinėjama kaip B.smithi porūšis „Brachypelma smithi Acapulco“. Net iki dabar vyksta karštos specialistų diskusijos apie šios rūšies savarankiškumą. Gal būt papildomi tyrimai padės tašką šiuose ginčuose.
Brachypelma auratum
Brachypelma auratum – rūšis, išpopuliarėjusi kolekcijose 80 – aisiais metais. Vorą dažnai pradžioje siūlydavo, kaip retą spalvinę B.smithi ar B.“pseudosmithi“ formą, o taip pat kaip „aukštikalnių smitis“. Ir tik 1992 metais Schmidt aprašė B.auratum kaip savarankišką rūšį. Laikymo sąlygos panašios, kaip B.smithi, B.boehmei, B.klaasi. Šis voras demonstruoja išskirtinį Brachypelmoms augimo tempą. Pirmieji nėrimaisi vyksta kas 2 - 3 savaitės! Nors visi augimo tempai priklauso nuo gerų laikymo sąlygų sudarymo.
Brachypelma boehmei
Brachypelma boehmei, kartu su B. smithi, laikoma viena iš populiariausių rušių laikomų mėgėjų kolekcijose. Rūšis aprašyta tik 1993 metais. Gamtoje gyvena iki 2 metrų gylio urvuose ir plyšiuose, dažnai kaktusų ir krūmų draugijoje. Į paviršių išlenda tik esant drėgnam orui. Ši rūšis yra saugoma konvencijos CITES (priedas II). Tai reiškia, kad yra visiškai uždrausta gaudyti šiuos vorus laisvėje. Bet jokių draudimų dėl išveistų nelaisvėje vorų laikymo nėra. B. boehmei viena iš ilgaamžiškų rūšių, patelės gyvena virš 20 metų. Dėl savo pritrenkiančios išvaizdos, didelių dydžių ir ilgaamžiškumo šis voras vienas iš tinkamiausių pradedantiesiems.
Brachypelma emilia
Brachypelma emilia – dar vienas ryškiaspalvių meksikietiškų paukštėdų atstovų. Tai labai ryškus voras. Išskirtinis B.emilia išvaizdos bruožas – juodas trikampis ant galvos. Vienintelis šios rūšies trūkumas tai pats lėčiausias augimo tempas iš visos Brachypelma genties. Pavojaus metu labai stipriai mėto plaukelius ir kartais netgi labai sėkmingai tai daro iš kart su dviem galinėm kojomis! Rūšies arealas pusdykumė, laikymo sąlygos tokios pat kaip B.boehmei.
